Pastebėjot, kad net dangus savo spalvą pakeitė? Iš ryškiai mėlyno, dailaus, gundančio, kviečiančio ilsėtis virto kažkokiu… pilkai mėlynu. Jo spalva verčia gūžtis ir liūdnai suvokti, kad viskas – vasaros nebeliko…
O geltonas vėrinys yra tai, kas gali nupaišyti šypseną veide. Tikrai. Pamėginkit.
Rausva spalva – išskirtinai dailiosios lyties. Dažniausiai ji lydi mus nuo pat pirmų gyvenimo akimirkų iki gilios senatvės. Taip galvojau ir verdama/pindama šiuos dailius ilgus auskarus, tikiu, papuošiančius kiekvieną. Net tą, kurios spintoje rožinės ne tiek ir daug. Ir mintyse vadinau juos Barbės auskarais.
Šitą raudoną, sunkią, elegantišką (galėčiau sugalvoti begalę epitetų) apyrankę vėriau kelias dienas. Užsimaniau suverti tokią ir tik tada pagalvojau, jog darbo čia – velniškai daug. Ir smulkiausius karoliukus veriant pirštai, nagai kentės kaip reikiant. Bet atvirai pasakysiu – rezultatas buvo vertas pastangų.
Grįžau grįžau grįžau. Kol kamuoja kosulys, peršalimas ir laukia dar vienas apsilankymas pas gydytoją, žiūriu krūvas filmų, o žiūrėdama veriu, kuriu ir taip toliau. Čiupinėju karoliukus.
Visus pirštus paskaudo nuo ką tik suvertų auskarų. Ilgutėlių, dailių, vakarinių. Bet ne apie juos aš čia, apie pabėgusius zebro dryžius. Ėmė šelmiai ir nugulė mano kurtuose auskaruose ir vėrinyje.
Tiesą sakant, ne tik zebras yra juodai baltas, bet ir nuotraukos, kava su pienu ir, kartais, gyvenimas.
Kiek kepiau modelino-keraminius karolius, tiek norėjau pamėginti, kas nutiks, jei sugalvosiu ant jų piešti. Na, pamėginau. Supratau, kad idealus variantas man būtų labai plonas rašiklis, kuriuo galėčiau išpiešti tai, ką noriu. Tačiau pirmas bandymas tikrai neblogas. Jūsų dėmesiui – apyrankė ir auskarai. Beje, atrodo tikrai dailiai dar ir todėl, kad dabar esu vos vos įdegusi.
Oi ta vasara.. Imi, staiga, ir prabudi tada, kai jau beveik atėjęs paskutinis vasaros mėnuo, supranti, kad nebuvai nei prie jūros, nei šiaip kur, o visa, ką darei, kažkur ėmė ir pranyko. Taip nutiko ir man. Tiesa, ką parodyti turiu: vėriau neskubėdama, lėtai – štai ir dabar mano ausyse dailūs ir elegantiški, jau visai nebe “rasta”, o juodi su raudonais intarpais auskarais. Bet ne apie tai aš: apie visą perlų imitacijos rinkinį – auskarus, apyrankę ir karolius.
Kažkada darbe turėjome dvi koleges, kurias visi draugiškai vadino seserimis vyšnaitėmis. Kai išėjo viena kolegė, antrosios jau vyšnaite nebešaukėme. Užtat nuo šiol turėsiu savo vyšnaites, kurios ilgai kruopščiai gamintos kelis vakarus iš eilės pagaliau atrodo taip, kaip noriu aš. Gaiviai ir ryškiai.
Dar viena panašaus stiliaus apyrankė, tik šįkart tam, kas labiau mėgsta žalią spalvą. Pavyzdžiui, aš. Man žalia spalva viena gražiausių, todėl labai mėgstu gegužės mėnesį, kai gamtoje be proto daug įvairiausių žalios spalvos atspalvių.
Jau kažkada buvau užsiminusi, jog violetinė spalva – mano sesės numylėta. Dabar jūsų teismui – dar viena violetinė, vasariška ir ryški apyrankė, skirta jaunam, skubančiam gyventi ir gyvenimą mylinčiam žmogui.
